Viso

     Mano venose sustingo vėjas. Jis pavargo jomis tekėti. Nusprendė, jog čia jam pernelyg nyku. Kraujagyslės per daug melsvos. Per ilgos. Liūdnos. Vėjas tikėjosi galėsiąs būti gaiviu ir pilna burna besišypsančiu vasaros dvelksmu. Tačiau mano kraujotakos sistemoje jis sugebėjo atskleisti tik atšiaurią savo pusę. Mano vėjas nenorėjo griauti. Jis norėjo statyti. Statyti dangoraižius. Ręsti sodybas. Žaisti gyvenimą. Pustyti smėlį tarsi vaikas. Manosiose venose šis vėjavaikis nepatyrė jokių linksmybių. Vėjas buvo priverstas gintis nuo kasdieninio klausimų griaustinio. Slėptis nuo šio mano kraujagyslių kertelėse. Jis vis dar kvepia po vakarykščio lietaus. Turėjo kvepėti ir prieš šiandieninę liūtį. Tačiau skendimas melsvame vandenyje mano melsvosiose venose sukėlė vėjui ligą skambiu pavadinimu - gripą. Bent jau jis bandė man tai pakuždėti. Aš negirdėjau. Sužinojau tik šiandien, kai vėjas sustingo mano venose. Reikėtų pagerbti jo atminimą. Ateikite.