Sėdžiu tuščiame kambaryje. Čia nėra baldų, nėra nei apdulkėjusių paveikslų rėmų, nėra ir sienų spalvų. Negirdžiu šurmulio garso iš gatvės, pažįstamų balsų iš kitų kambarių. Net nenutuokiu, ar kiti kambariai egzistuoja. Kažkada maniau, kad taip. Užmiršau.. Bespalvės sienos mirksi man savo stiklinėmis akimis. Bijau joms ką nors atsakyti. Už netinkamus žodžius jos gali pradėti trauktis ir suspausti mane viduje. O man jau pasirodė, kad išgirdau lietaus šnabždesį. Toks garsas suteikia vilties, jog už šių sienų driekiasi kitų kambarių virtinė. Šnabždėjimas įrodo, kad išoriniame pasaulyje juokiasi gyvenimas. Jo juokas užkrečiamas kaip sloga. Kai išeisiu iš tuščiojo kambario, prižadu pamėginti užsikrėsti. Jei niekas per prievartą nesuleis man skiepų, tapsiu nepagydomu ligoniu. Girdžiu, kaip aplinkiniuose kambariuose šnabždamasi, kad toks jau esu. Tuščias kambarys sėdi manyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą