2016 m. balandžio 16 d., šeštadienis

Bėglys

     Jį suvalgė tekanti saulė. Sugraužė kiekvieną skiemenį iš jo rusvų puslapių. Išdegino skylę kelių centimetrų storumo odiniame viršelyje. Išblukino auksinėmis raidėmis išsiuvinėtą pavadinimą. Jis apako. Tapo bevardis. Išblukęs ir nepastebimas. Jis klajojo po drėgnas gatves tik naktį slėpdamasis nuo alkanos saulės. Nuo viską nutvieskiančios nejaukios šviesos. Ne daugelis sugebėjo jį sutikti. Ne kiekvienas sutikęs galėjo jį pamatyti. Jo vienintelis noras buvo žinoti kiek valandų. Ar jau artėja aušra. To jis klausė sutiktų praeivių. Atsakymo sulaukdavo retai. Argi kas nors pastebi bevardį padarą. Bevardį miegančiomis akimis.. Bėgantį nuo to, kas kiekvieną rytą priverčia mintis sugrįžti iš kitokios, nuosavos visatos. Būtent to jis ir bijojo - palinkti tą pasaulį. Tačiau šiandien jo rusvi puslapiai baigėsi. Jie liks dulkėti kažkieno rusvoje lentynoje. Kažkas vis dar galės bandyti jį sutikti iki 4 valandos ryto savosios visatos gatvėse. Naktį juk viskas gražiau. Dieną visi tampa akli. Tekanti saulė suvalgo juos pusryčiams.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą