2016 m. kovo 22 d., antradienis

Viltis sudužti

     Turbūt bespalvis vėjas pučia tik tam, kad, atsitrenkęs į blizgantį lango stiklą, galėtų lėkti atgal į bangas. Turbūt rūkas apglėbia gatves savo kaulėtais pirštais norėdamas leisti mums suprasti, kas yra nežinomybė. Turbūt stiklainio dangteliui suteikta graži spalva dėl bandymo užmaskuoti beskonybę to stiklainio ertmėje. Turbūt šiukšlės smirda siekdamos nukreipti dėmesį nuo žmonių šypsenų. Turbūt ir žmonės šypsosi bandydami nuslopinti šaltį savo kraujagyslėse. Turbūt tas šaltis kyla iš beskonybės stiklainyje spalvotu dangteliu. Turbūt ir iš nežinomybės, kurią taip mėgsta bedantis rūkas ir mano vardą šniokščiantis lietus. Turbūt mano pavadinimas taip pat pripildytas šalčio. Turbūt to pačio šalčio, kurį jaučia kažkas kitas savosiose kraujagyslėse. Turbūt jis laiko beskonybės kupiną stiklainį antrajame stalčiuje iš kairės. Turbūt laukia, kol mano spengiantis vardas sušaldys tą beskonybę į tviskantį ledą ir ji suduš savo šukėmis perskeldama ir spalvotąjį dangtelį. Turbūt tada išsiveršime iš stalčiaus kartu ir būsime laisvi kaip bespalvis vėjas, kuriantis savas spalvas.. Turbūt..



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą